
Truputį atsigavę nuo vasaros ir pailsėję nuo atostogų, išsikrapštę iš ausų ir visų kitų vietų paskutinį smėliuką, pastebėjom, kad šalta, o satta vis dar remontuojasi (arkažkąten), todėl droviai susižvalgę, mudvi du Sena P. supratom viena kitą be žodžių - reikia važiuoti į KAUNĄ.
Ne paslaptis, kad paskutinį kartą Kaune buvom, regis, 2004 m., tokiam vienam renginy (na ir dar šiemet probėgšmais du kartus). Tąkart parsivežėm ne pačius gražiausius prisiminimus, bet tačiau kadangi nesame kokios tai ribotos stereotipų vergės, nusprendėme suteikti Kaunui dar vieną šansą.
Kadangi Sena Pelargonija jau tokia sena, kad vos pūškuoja, per tą vėpšą pavėlavę į patogų ir modernų greitąjį traukinuką, dardėjom su tokiu visai prastu ir truputį smirdančiu.
Atsisėdę vieno vagono gale tyliai gliaudėm sėmkes, vėliau pliekėm kortom visus žaidimus kiek tik prisiminėm (t.y. durnių), o pabaigę savo kolos buteliukuose suplaktas cubas libres bandėm užvesti bendrakeleivius linksmai kelio dainai (t.y. "jei patinka ši dainelė, daryk taip..."). Nepavyko, daugiau taip niekad nedarysim.

Vos iškėlus kojas iš traukinio mus pasitiko saulė, šypsenos ir šilti vietiniai
žmogeliukai. Pasijutom tarsi kitame pasaulyje - žmonės vienas po kito ėjo pasisveikinti, meiliai apkabindavo, teikė gelės, o senai pelargonijai netgi davė pinigų!!!! Aplinkui skraidė drugeliai, šalia kelio tiesiog akyse skleidėsi gėlė

s, virš viso miesto sutvisko ryškus vaivorykštės lankas! Negalėdamos patikėti savo akimis, apžavėtos Kauno grožybių paraukėm į tokį vieną butą gert. Tiesa, tada dar turbūt buvom
vakarėly. Tikriausiai irgi patiko.
Atsikėlėm skaudamom galvom, Sena P. dar ir su mėlyne po akim, nagų žymėm ant skruosto ir svetimu dantim įsivėlusiu plaukuose. Nesupratom
wtf ir nusprendėm straksėti miestan daugiau Kauno stebuklų pamatyti. Nenuvylė mūsų
meilės miestas ir antrą dieną - vaivorykštė buvo savo vietoj, iš kavinių sklido gyvai atliekama
Yann Tiersen muzika. Aplinkui šmirinėjo įsimylėjėlių porelės, piešiniai ant sienų tiesiog trykšte tryško subtilia erotika, žaismingi bernvakarius švenčiantys vaikinai merkė mums akeles...
Dar buvom akropoly, valgėm picą. Sėsdamos į traukinį atgal išspaudėm po ašarą, o sena P. netgi pirstelėjo iš širdgėlos.
Niūru čia sugrįžus.. Labai laukiam kitos kelionės į Kauną (be jokios ironijos)!